Rugs
21
2009

56 Pasaulio meškeriojimo čempionatas Almere – iššūkis Lietuvos žvejams

No Gravatar



Pirmadienį anksti ryte išvykstame į Pasaulio čempionatą. Nuotaikos puikios, visi linksmai nusiteikę. Lietuvos rinktinė Martynas ir Marius Baranauskai, Audrius ir Marius Unikai, Vytautas Leonas ir Jonas Jablonskis. Komandos treneris Aurelijus Paulauskas. Palaikyti komandos kartu su mumis vyko ir Vilius bei Raimondas. Po ilgų kelionių, tūkstančio kilometrų per Lenkiją, vidurnaktį užsukome į vieną iš Vokietijos degalinių. Valandėlę nusnaudėme ir leidomės į kelią. Iškankinti nemigos ir „teliegos“ (VW) atvykstame į Zeewolde. Išsikrauname daiktus ir keliaujame į Almere miestelį ieškoti kanalo. Daug mažų gatvelių, dviratininkų, saugumo salelių ir eismo žiedų apsuka mums galvą ir paklaidina Almere centre. Begalė kanalų, didelių ir mažų juose stovintys nedideli laivai žavi savo unikalumu. Vietiniai olandai juose net gyvena. Tačiau pabūti Olandijoje ir nepabūti Amsterdame!!!??? Nesąmonė pasakytų bet kuris, kuris ten nors kartą buvo. Gal kiek nuliūdinsiu šio straipsnio skaitytojus, tačiau vykome atstovauti Lietuvą, siekti savo tikslo, tai ko taip laukėme ir dėl ko kovojome visus metus Lietuvoje.

Pirmoji treniruotė buvo savotiška žvalgyba. Stebėjome kitus, bandėme jaukus. Kanalas maždaug penkiasdešimt metrų pločio. Srovės praktiškai nėra. Plūdė nuo 0,02 iki 1 gr. Prie dugno jautėsi lengva srovė, tačiau paviršinė srovė traukė plūdę į priešingą pusę. Treniravomės visą savaitę norėdami suprasti kanalo subtilybes. Dvi treniruotės per dieną, ryte ir po pietų, išsungdavo mus. Vakarais susirinkimai ir visa tai dėl to, kad Lietuvos rinktinė tinkamai pasirodytų lemiamoje kovoje. Vėlai naktį visi žiūrėdavome tai, ką Vilius slapčia nufilmuodavo anglų ar italų stovyklose ir viską analizuodavome. Po to sekė sistemėlių rišimas, kol galų gale akys pačios pradėdavo merktis. Išbandėme įvairiausiais jaukų receptūras Trabucco, Sensas, naudojome įvairius priedus, tačiau rezultatas visuomet būdavo panašus. Iš nevilties įsigijome net Van den Einden jaukų logiškai manydami, kad šie jaukai labiau tinkami Olandijos vandenims. Iki paskutinės dienos turėjome viltį suvilioti karšį. … nepavyko. Ieškojome išeities, analizavome savo veiksmus, tačiau pritrūko vienos dienos… vos vienos.

Po savaitės treniruočių ėmė aiškėti geriausiai dirbantys jaukai ir nuotoliai, kuriuose reikia rinkti žuvį. Tai buvo labai svarbu. Pastebėjome, kad geriausiai žuvys kimba pirmąją valandą tik sumetus pagrindinį jauką į pasirinktą vietą. Po valandos žuvis pasitraukia ir jaukintoje vietoje lieka viena kita kuoja bei maži ešeriukai. Todėl pirmoji užduotis buvo sugauti kiek įmanoma daugiau žuvies per pirmąją valandą ant artimiausio atstumo (7 ar 9 m. štekerio), o po to bandyti pasitikrinti tolomesnę distanciją.
Pirmoji varžybų diena. Buvo nutarta, kad jaukinsime keliose zonose, skirtingai pateikdami jauką, dalį ranka, dalį nustumsime su kaušeliu bei atskirai pateiksime gyvus masalus. Ant septyniu metrų meškerės sumetama apie 90 procentų jauko su gyvais jokeriais ir dideliais matiliais. Metama apie keturiolika jauko rutulių. Beveik nuolat laidyne šaudoma  5-6 pinkos kas 3-5 minutės.
Ant vienuolikos su puse jaukas buvo nuleidžiamas kaušeliu, o ant trylikos metų meškerės jaukinama tik gyvu masalu. Kapoti sliekai, dideli matiliai, casteris supilama į kaušelį ir išstumiama.
Šalia manęs iš dešinės sėdi ukrainiečių sportininkas Sergej Burdak. Stebėdamas jo jaukinimą supratau, kad sportininkas žais va bank. Dideli, grubūs jauko rutuliai skrenda ant trylikos metrų meškerės, grubus jaukinimas, jokios precizikos ir tikslumo. Praeina penkiolika minučių ir jis pradeda tikrinti tolimiausią atstumą. Nieko sau pamaniau. Tuščia… praeina valanda ir jis ima mėtytis. Stebi mane, man kimba nedidelės kuojos. Jis sugrįžta prie trumpos meškerės. Praeina dar keletas minučių ką jūs manote? S. Burdakas įkerta karšį. Elastikas vandenyje ir karšis po truputį keliauja į krantą. Netrukus jis jau sietelyje. „Dabar galima atsipūsti“ ištarė jis. Po minutėlės beveik vienu metu karšiai užkibo ir iš dešinės S. Burdakui  sėdėntiems dviems sportininkams. Atkreiptinas dėmesys, kad aš buvau zonoje nuo galo ketrvirtame bare, S. Burdakas trečiame, o likusieji du sportininkai buvo paskutiniai, už jų jau niekas nesėdėjo. Atėjo karšiai pamaniau. Nieko nelaukdamas išstumiu 13 m. meškerę. Gaudau penkias minutes. Tuščia. Karšio pas mane nėra. Nustumiu apildomai kapotų sliekų, matilių ir casterio. Palieku viską ramybėje ir grįžtu prie trumpos meškerės. Po dvidešimties minučių kaimynas iš dešinės, kuris gaudė daugiausiai klevo lapus nuo dugno, laiko meškerę ir lėtai ima ją traukti atgal, elastikas isitempęs, karšis keliauja į krantą. Įtampa auga. Aš vėl patikrinu trylika metrų. Tuščia, nors tu ką. Šulinyje atrodo žvejoju. Papildomai nustumiu keletą kaušelių su gyvu masalu ir grįžtu prie trumpojo nuotolio. Tokiose akimirkose yra labai lengva palūžti psichologiškai ir reikia daug stiprybės bei stengtis nepanikuoti. Kol aš sugaunu keletą kuojų, S. Burdak vėl užkimba karšis.. be komentarų.. stengiuosi susikaupti ir rinkti žuvį ant trumpo štekerio….. liko penkios minutės ir S. Burdakas vėl pakabina karšį. Laiko nedaug, sportininkas skuba, traukia žuvį per prievartą ir ši nutrūksta.

Taigi, po pirmos dienos 33 vieta. Liūdna, tačiau optimizmo dar liko. Sėdime visi, tariamės, tačiau vyrų nuotaika bloga. Aurelijus visus ramina, didelis ačių Jam. Toks ir turi būti treneris. Ir kas svarbiausia, Jis sugeba nuteikti visus rytojaus KOVAI.
Antroji diena. Startuoja Jonas Jablonskis. Komandos taktika truputį pasikeičia, viskas dar peciziškiau, tiksliau. Padidinamas žėmės kiekis, kuris pilamas į jauką. Praktiškai visą laiką stovėjau Jonui už nugaros ir stengiausi perduoti tą informaciją kurią gaudavau iš kitų rinktinės narių bei stebėdamas aplinkinius varžovus. Jeigu pirmąją dieną geriau dirbo vienas ant kabliuko užnertas matilius, tai antrąją dieną didesnę rolę vaidino pinkai. Pinkai viliojo didesnes kuojas, tačiau reikėjo išlaukti didesnės kibimo. Gaudymo technika ta pati kaip ir per treniruotes, retkarčiais reikėjo palaikyti ant stop, retkarčiais patraukti masalą į šonus. Šalia Jono gaudė lenkų sportininkas Walczak‘as, jam pavyko sugauti karšį, o mums kaip užkeikta, karšiai nekibo. Tiesa, Marius Unikas pirmąją varžybų dieną sugavo vieną karšį. Jono sektoriuje neblogai gaudė prancuzijos žvaigzdė Diego Da Silva, taip pat jaunas šveicarų sportininkas Roberto Cuomo, kuris tikrai paliko man įspūdį.
Po antros dienos pakilome į 28 vietą. Pirmą vietą bendroje įskaitoje iškovojo slovakai, antri prancūzai, treti belgai. Geriausias sportininkas šių metų pasaulio čempionate Rusijos žvejys Igor Potapov. Bravo jam!
Per visą kelionę komanda susigyveno, buvo tikrai šauni atmosfera, visi dirbo, vieni kitiems padėjo, skolino valus, kabliukus.. viskas buvo super. Todėl noriu padėkoti visiems komandos nariams, rėmėjams, treneriams, palaikymo komandai, Audriui ir Mariui, kad saugiai parvežė namo. Visiems didelis ačiū.

Parašyti komentarą

Jūs turite prisijungti į komentuoti.

Trumpos naujienos

Jungtis prie mūsų Facebook

Rėmėjai

  • Akmeninė kerpė
  • Gut Sklep
  • GutMix
  • Marijampolietis
  • Salmolita
  • Vienam gale kablys…
  • Žvejo stotelė

Login

hostingas su 10% nuolaida